KAS ŽINOTINA APIE M. MONTESSORI METODĄ
M. Montessori teigė, kad svarbiausias periodas žmogaus gyvenime yra ne studijos universitete, bet periodas nuo gimimo iki 6 metų. Tai laikas, kai formuojasi žmogaus intelektas ir visa eilė psichinių gebėjimų. Nė viename kitame amžiuje vaikui taip stipriai nereikalinga tobula pagalba. Išnagrinėjęs tūkstančius tyrimų duomenų, Dr.Benjaminas Samuelis Bloomas teigia, kad iki 4 metų žmogus išvysto 50 % savo brandaus intelekto, nuo 4 iki 8 metų dar 30 %. Tai rodo labai spartų intelekto augimo tempą ankstyvajame amžiuje ir galimą didžiulę aplinkos įtaką ankstyvojo amžiaus vaiko vystymuisi.
„Žmogaus siela – tai nuostabus indas. Viskas, kas į jį patenka, virsta arba sveika ir kūrybinga, arba liguista ir griaunančia energija. Tatai priklauso nuo to, kaip ir kuo mes tą indą pripildome“ (D. Petrutytė). M. Montessori buvo įsitikinusi, kad kitas žmogus nė vieno neišauklės, žmogus tai turi daryti pats arba to niekada nepadarys. Išsilavinęs žmogus mokymąsi tęsia ir toliau po ilgų metų praleistų mokykloje, universitete, nes jį skatina vidinis natūralus smalsumas ir meilė žinojimui.
Montesorinio ugdymo tikslas – ne apipilti vaiką faktais, pagal numatytus planus, bet vystyti jo paties natūralų norą pažinti ir lavėti. To siekiama dviem būdais: leidžiant kiekvienam vaikui patirti mokymosi džiaugsmą, pačiam pasirinkus veiklą ir padedant vaikui tobulinti jo natūralius gebėjimus taip, kad ateity jis maksimaliai galėtų panaudoti savo galias.
Kada pradėti lankyti montesorinę grupę. Vaikas gali pradėti lankyti montesorinio ugdymo grupę nuo 2,5–4 metų. Tai priklauso nuo to kada jis gali patogiai ir saugiai jaustis tarp vaikų ir grupės aplinkoje. Veikla grupėje prasideda nuo paprasčiausių pratimų, kurių pagrindą sudaro vaikų mėgstama veikla – plovimas, skalbimas, valymas, pilstymas, rūšiavimas. Priemonės, kurias jis naudoja padeda susikaupti, koordinuoti judesius, būtinus sudėtingesnei veiklai kaip skaičiavimas, piešimas, karpymas ir kt.
Sensityvieji periodai vaiko raidoje. Vienas iš M. Montessori pastebėjimų apie vaikų vystymosi ypatumus, kurį pagrindė šiuolaikiniai tyrinėjimai, sensityviųjų periodų svarba. Sensityvieji periodai – tai laiko tarpai vaiko raidoje, kai vaikas visa savo esybe intensyviai ima domėtis daiktais, reiškiniais aplinkoje, jų savybėmis ir tyrinėjimu. Jam lengviau įgyti tam tikrą įgūdį sensityviojo periodo metu, negu bet kuriuo kitu laiku jo gyvenime, pavyzdžiui laipioti, kalbėti, skaityti. „Iš pasąmonės gelmių ima kilti labai stipri emocija, kuri sužadina vaiko nuostabų kūrybinį veiklumą, glaudžiai susijusį su išoriniu pasauliu. Tuo būdu yra kuriamas sąmoningumas“ (M. Montessori). Vadovaujantis šiuo teiginiu, montesoriniame ugdyme vaikui suteikiama laisvė pasirinkti individualią, jį tuo metu dominančią veiklą, atitinkančią jo vystymosi laikotarpį.
Kaip vaikai mokosi. M. Montessori vaiko protą lygino su kempine. Jis palaipsniui sugeria informaciją iš aplinkos. Tai akivaizdžiai pastebima, kai dvejų metų vaikas mokosi kalbėti be jokių formalių nurodymų ir be sąmoningų varginančių pastangų, kurias suaugęs įdeda norėdamas išmokti užsienio kalbos. Informacijos priėmimas – natūrali mažo vaiko veikla, visus savo veiksmus ir jausmus sutelkianti aplinkos tyrinėjimui. Kadangi vaikas išlaiko gebėjimą mokytis absorbavimo būdu iki septynerių metų, jo patyrimą gali praturtinti aplinka, kurioje jis galėtų naudotis lavinamąja medžiaga, kaip pagrindine lavėjimo priemone.
Tyrimai patvirtino teoriją, kad mažas vaikas gali išmokti skaityti, skaičiuoti tokiu pat natūraliu būdu, kaip jis išmoksta vaikščioti ir kalbėti. Montesorinėje aplinkoje sudaromos galimybės vaikui tai daryti atitinkamais jo susidomėjimo ir pasirengimo momentais. M. Montessori visada pabrėždavo, kad vaikui ranka yra pagrindinė mokytoja. Norint išmokti, reikia susikaupimo, o susikaupti vaikui geriausia fiksuojant dėmesį į užduotį, kurią atlieka rankomis, todėl visa aplinka montesorinėse grupėse leidžia vaikui plėtoti turimus įgūdžius naudojant rankas.
M. MONTESSORI PEDAGOGINĖ SISTEMA
Kolumbas atrado išorinį pasaulį, Montessori atrado dvasinį pasaulį vaiko sieloje. Tai buvo tikras atradimas, kaip Amerika Kolumbui ar žemės trauka Niutonui. E. M. Standingas
Vaikai ateina į pasaulį. Mes nežinome, kas bus su jais, kuo jie taps. Tai lieka paslaptimi. Todėl jau gimus kūdikiui turėtume galvoti, kad gimė ŽMOGUS – darbininkas, žemdirbys, rašytojas, gydytojas, mokslininkas, o gal ir prezidentas. Reikėtų svarstyti, kaip vaikus turėtume sutikti, priimti, kad jie užaugtų dorais ir garbingais žmonėmis. Vaikams turėtume suteikti visa, kas geriausia, pagarba, doras pavyzdys ir sudaryti sąlygas, kurios padėtų vaikui atlikti jam skirtą misiją – tapti ŽMOGUMI.
M. Montessori ugdymo sistema viena iš netradicinio ugdymo sistemų, kurioje žmogus suvokiamas kaip nedaloma visuma. M. Montessori teigia, kad auklėjimas – tai pagalba gyvenimui. Jis turi prasidėti su pačiu gyvenimu, tai yra tada, kai vaikas gimsta, todėl montesorinis ugdymas tai pagalba asmenybei, kad ji galėtų tobulėti ir pasiekti dvasinį nepriklausomybę.
Vaiko raidos laikotarpis nuo 0 iki 6 metų vadinamas „imlaus proto“ laikotarpiu. Šiuo laiku svarbūs du faktoriai – imlusis protas ir parengta aplinka. Vaikui tobulėti reikalinga specialiai parengta aplinka, kurioje jam paliekama laisvė pačiam lavėti, suvokti ir suprasti tai, kas jam atrodo svarbiausia. Suaugęs žmogus – aktyvus aplinkos kūrėjas ir globėjas. Jis vaiką veikia per aplinką, sudarydamas iliuziją, kad vaikas viską atlieka pats.
M. Montessori sistema paremta reikalavimu „mokytis veikiant“, vadinasi vaikas: aplinkoje – aktyvus, užsiima ir veikia, įgydamas pasitikėjimą savo jėgomis; siekia prasmingo tikslo veikdamas su priemonėmis ir įvairiais daiktais; sukoncentruoja dėmesį be suaugusiojo įsikišimo, nes tai skatina naudojama montesorinė medžiaga.
Montesorinis auklėjimas tai nėra mokymas, kai parodomos ir taisomos klaidos bei duodami nurodymai. Tai auklėjimas, kai vaikui padedame suvokti ir suprasti supantį pasaulį, jo reiškinius, skatiname išmokti pasitikėti savimi, savo jėgomis, būti savarankišku , pajusti šalia esantį.
Mes, suaugę turėtume gerai pažinti savo vaikus, atidžiau pažvelgti į juos, matydami ir pripažindami jų individualumą, pajusdami jų poreikius, pagerbdami juos kaip sau lygius, nes , kaip teigė G. Serdžis, negalėsime auklėti tol, kol gerai nepažinsime savo vaiko.
MONTESORINIO AUKLĖJIMO TEORINIAI PAGRINDAI
M. Montessori požiūriu, ugdymas – tai palankių sąlygų vaiko vystytis sudarymas, kuriose vaikas randa medžiagą ir paskatą savarankiškam lavėjimui. Vienas iš palankiausių ir svarbiausių veiksnių auklėjime – lygiaverčiai vaiko ir suaugusiojo santykiai. Kad šie santykiai būtų konstruktyvūs ir teigiamai veiktų vaiko sielos plėtotę, suaugęs turi žinoti, kad psichologiniu atžvilgiu vaikas tokia pat asmenybė kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, todėl jis turi susilaukti lygiai tokios pat pagarbos kaip ir suaugęs.
Vaiko gyvenimo tikslas augti ir augant formuoti žmogų, vadinasi šis tikslas – vidinis. Tai vienas ryškiausių vaiko asmenybės ypatumų. Todėl žmogaus formavimosi procese niekas vaiko negali pakeisti Jis pats tegali įdvasinti save, veikdamas išlavinti savo protą, jausmus, valią. Suaugęs asmuo tegali tik padėti, bet ne pavaduoti jį.
Vaikas intuityviai išvysto tam tikrą savo veiklos pobūdį, kuris padeda tobulėti jo psichofizinėms funkcijoms. Vaiko gyvenimo ir veiklos sparta lėtesnė 4–5 kartus. Normaliai vaiko sielos plėtotei itin svarbu, kad toji sparta nebūtų greitinama. Prigimtinės spartos greitinimas blaško vaiko intelektą, skurdina išgyvenimus, stabdo raidą.
Svarbi vaiko ypatybė – sensityvieji periodai. Kaip kūnui padeda augti tam tikrų sekrecijos liaukų veikla, taip vaiko sielą ugdo tam tikras praeinantis jautrumas tai vienam, tai kitam dalykui (kalba, raštas, skaičiavimas). Išgyventi sensityvieji periodai nebepasikartoja per visą žmogaus gyvenimą. Vaikas turi optimaliai išnaudoti šiuos periodus tobulėjimui, todėl jam turi būti sudarytos kuo palankesnės sąlygos individualiai raidai. Tai įgyvendinti padeda montesorinė aplinka.
Montesorinę aplinką sudaro: gyvenimo praktikos pratimai – plovimas, šlavimas, pilstymas ir t. t., priemonės regos, klausos, lietimo, skonio, uoslės pojūčiams lavinti ir kalbos, matematikos, gamtos, geografijos, istorijos, meno priemonės. Veiksmas – vaiko gyvenimo dalis, todėl montesorinėje aplinkoje vyrauja judesių įvairovė, sudaranti sąlygas nešti, sukti, kelti ir kt. M. Montessori pastebėjimu, tik tada vaiko gyvenimas būna normalus, kai jis ką nors sužino, išmoksta dėl savo veiklumo.
Požiūris į vaiko vaizduotę ir kūrybiškumą viena iš daugiausia diskusijų sukelianti sritis. M. Montessori tvirtai laikėsi nuomonės, kad stiprią, lakią ir kūrybingą vaizduotę vaikas išplėtos tada, jei iki 6 metų galės ramiai gyventi realiame pasaulyje, realiai veikdamas ir susidurdamas su realiais daiktais ir sprendimais. Pagrindinę įtaką vaiko vaizduotės plėtotei daro parengta aplinka, kurioje jis turi galimybę susidaryti tikslų pasaulio vaizdą, aktyviai veikdamas ir stebėdamas.
Vaikas ir suaugęs – lygiaverčiai partneriai. Suaugęs vaikui – patarėjas, padėjėjas, bet ne nurodytojas, įsakinėtojas. Auklėjime svarbiausia, kad montesorinio ugdymo principai taptų vaiko gyvenimo būtinybe vaikų įstaigoje ir namuose. Tėvai ugdydami vaikus taip pat turėtų vadovautis tais pačiais principais.
MŪSŲ ISTORIJOS PUSLAPIAI
Pirmoji montesorinio ugdymo grupė „Pušynėlio“ darželyje įkurta 1992 metų rugsėjo mėnesį. Laikui bėgant, daugėjo norinčių lankyti šią grupę vaikų. Remiant Švietimo skyriui ir talkinant tėvams, buvo suremontuotos ir sujungtos dviejų grupių patalpos. Po remonto atsirado galimybė naudotis didesnėmis patalpomis, į grupes priimti daugiau vaikų ir geriau įrengti ugdomąją aplinką. Nuo 1994 metų rugsėjo mėnesio „Pušynėlio“ darželyje yra dvi montesorinio ugdymo grupės. 2012 metų rugsėjį, atsižvelgiant į tėvų pageidavimus dėl vaikų skaičiaus jungtinėje grupėje, patalpos atskiriamos ir pradeda veikti dvi atskiros montesorinės grupės. Kiekvienoje grupėje dabar yra po 20 mišraus amžiaus vaikų.
Tėvų pageidavimu ir specialistų nukreipimu vaikams sudaromos sąlygos lankyti logopedo, psichologo, kūno korekcijos mankštos.
Montesorinis auklėjimas tai nėra mokymas, kai parodomos ir taisomos klaidos bei duodami nurodymai. Tai auklėjimas atsižvelgiant į vaiko spontanišką domėjimąsi kurį nulemia vaiko raidos ypatumai. Tai auklėjimas, kai vaikui padedame: suvokti ir suprasti supantį pasaulį, jo reiškinius, išmokti pasitikėti savimi, savo jėgomis, tapti savarankišku, pajusti šalia esantį.
Montessori ugdymo sistema paremta reikalavimu „mokytis veikiant”, vadinasi vaikas: aplinkoje – aktyvus, užsiima ir veikia, įgydamas pasitikėjimą savo jėgomis; siekia prasmingo tikslo veikdamas su priemonėmis ir įvairiais daiktais; sukoncentruoja dėmesį be suaugusiojo įsikišimo, nes tai skatina naudojama montesorinė medžiaga, su kuria jis veikia. Dvasinių poreikių tenkinimas yra M. Montessori „paruoštos montesorinės aplinkos” tikslas. Aplinka kupina konkrečių daiktų, o ne abstrakčių idėjų arba teorijų apie grožį, tvarką, gėrį. Todėl vaikas, veikdamas su tam tikra medžiaga, pamažu skleidžiasi kaip asmenybė.
Marija Montesori
Marija Montesori buvo italų gydytoja ir pedagogė, kuri aptiko ir įgyvendino vaikų auklėjimo metodą, kuris pabrėžia vystymosi nepriklausomybę ir mažina suaugusiųjų kišimąsi.
M. Montesori pedagoginės sistemos centre yra pats vaikas ir jo nepakartojamos įgimtos vidinės savybės, unikalūs gebėjimai, poreikiai, tendencijos, fiziniai, fiziologiniai ir psichikos vystymosi ypatumai.
M. Montesori didaktinę sistemą išskiria pirmiausia aukštas humanizmas, visos sistemos orientacija į vaiko prigimtį, laisvę ir bet kokio autoritarizmo nebuvimas. Jos sistemos esmė – biologinė prielaida, kad gyvenimas yra laisvos, aktyvios asmenybės egzistavimas.
M. Montesori metodo esmė yra skatinti vaiką pačiam auklėtis, mokytis ir vystytis. Auklėtojo užduotis – padėti vaikui organizuoti savo veiklą, realizuoti savo individualumą ir eiti savo unikaliu keliu.
1988 metais UNESCO pripažino Mariją Montesori viena iš keturių dėstytojų, nustačiusių XX amžiaus pedagoginio mąstymo būdą.
19 Marijos Montesori patarimų, kurie galbūt padės jums pereiti į kitą vaikų auklėjimo lygį, net jei jūs užsiimate auklėjimu kartą per savaitę.
1. VAIKUS MOKO TAI, KAS JUOS SUPA.
2. JEI VAIKĄ DAŽNAI KRITIKUOJA – JIS MOKOSI PASMERKTI.
3. JEI VAIKĄ DAŽNAI GIRIA – JIS MOKOSI VERTINTI.
4. JEI VAIKUI RODO PRIEŠIŠKUMĄ – JIS MOKOSI MUŠTIS.
5. JEI SU VAIKU SĄŽININGI – JIS MOKOSI TEISINGUMO.
6. JEI VAIKĄ DAŽNAI PAŠIEPIA – JIS MOKOSI BŪTI BAILUS.
7. JEI VAIKAS GYVENA JAUSDAMAS – JIS MOKOSI PASITIKĖTI.
8. JEI VAIKĄ DAŽNAI GĖDINA – JIS MOKOSI JAUSTIS KALTAS.
9. JEI VAIKĄ DAŽNAI PAGIRIA – JIS MOKOSI GERAI SUTARTI SU SAVIMI.
10. JEI VAIKUI DAŽNAI ATLEIDŽIAMA – JIS MOKOSI BŪTI KANTRUS.
11. JEI VAIKĄ DAŽNAI PADRĄSINA – JIS ĮGAUNA PASITIKĖJIMO SAVIMI.
12. JEI VAIKAS GYVENA DRAUGIŠKOJE APLINKOJE IR JAUČIASI REIKALINGAS – JIS MOKOSI ATRASTI ŠIAME PASAULYJE MEILĘ.
13. NEKALBĖKITE BLOGAI APIE VAIKĄ – NEI PRIE JO, NEI BE JO.
14. SUSIKONCENTRUOKITE TIES GERŲ DALYKŲ VYSTYMU VAIKE, TUOMET BLOGIEMS TIESIOG NELIKS VIETOS.
15. VISADA ĮSIKLAUSYKITE IR ATSAKYKITE VAIKUI, KURIS Į JUS KREIPIASI.
16. GERBKITE VAIKĄ, KURIS PADARĖ KLAIDĄ IR GALĖS DABAR ARBA TRUPUTĮ VĖLIAU JĄ IŠTAISYTI.
17. BŪKITE PASIRENGĘ PADĖTI VAIKUI, KURIS YRA IEŠKOJIMŲ KELYJE, IR BŪTI NEPASTEBIMU TAM VAIKUI, KURIS JAU VISKĄ RADO.
18. PADĖKITE VAIKUI ĮSISAVINTI TAI, KO NEĮSISAVINO ANKSČIAU. DARYKITE TAI PRIPILDYDAMI APLINKINĮ PASAULĮ RŪPESČIO, SANTŪRUMO, TYLOS IR MEILĖS.
19. BENDRAUDAMI SU VAIKU VISADA LAIKYKITĖS GERIAUSIŲ MANIERŲ – SIŪLYKITE VAIKUI GERIAUSIA, KAS YRA JUMYSE.
